šašėlis

šašė́lis sm. (1) K.Būg(Ds, Kv), TŽI349(I), NdŽ žr. šešėlis 1: Diena trumpė[ja], šašė́lis ilgė[ja] Lkv. Saulė arti laidos, tai ir šašė́lis ilgas Pc. Leidžias saulutė, šašė́lis rodos Grnk. Žiūria šašė́lį galvos, ar matosi: jeigu galva matosi, tai da sulauksi kitų Kūčių Sb. Ji kaip te pastebėjo, ka jos šašė́lio nesimato (ps.) Slč. Visi daiktai ant pilkos žemės išrodė kaip tik šašėliai Žem. | prk.: Kartais koks vyrukas šašė́lis būsi priš anas – tokių yr moterikių [storų]! Krž. ^ Arkliai kaip šašė́liai buvo (menki) Žm.